Ir vėl aš tyliai pirštų galiukais barbenu klaviatūros mygtukus.
<...> PAMĄSTYMAI <..>
Kodėl būtent naktį, kai visi aplink miega, ir tave supa visiška tyla, tu pradedi tyliai skęsti savo mintyse. Tai lyg ėjimas lietuje - suvoki, kad lyja, bandai išlaikyti norintį skristi skėtį, suvoki, kad aplinkui šlapia; po kurio laiko vanduo susitelkia vienoje vietoje ir susidaro balos, kurias tu kruopščiai bandai apeiti, peršokti, ar tiesiog jų nepastebėti. Taip yra ir su tavo mintimis, skėtis - tai tavo atsiribojimo nuo minčių priemonė: užklupus lietui (dienos staigmenoms, nemalonumams, sunkumams) tu šventai tiki, jog liksi sausas, kad tavęs nepalies tavo paties mintys, ir manydamas, kad neturi laiko joms tu nustūmi savo mintis į stalčiaus gilumą. Tačiau apie praėjusį lietų visada primena anksčiau minėtos balos. Tai tavo mintys, pamąstymai, kurių per lietų taip stengeisi išvengti.
Ir štai. Atsiribojęs nuo visų, tylumoje, skęsti toje baloje. Viskas, ko norėjai išvengti, neišgyventi, grįžta naktimis...
Okupuoja smegenis ir neleidžia miegui tavęs apkabinti.
Galbūt nakties juodumoje prisiminimai, mintys ir išgyvenimai atrodo ryškesni. Ta juoduma pažadina tavo atmintį, ištraukia iš to stalčiaus gilumos viską, ką bandei nuo savęs paslėpti. Vėliau, lygiai taip pat kaip ir mėgindama tave paskandinti tavo mintyse, lygiai taip pat jas ir atima iš tavęs. Galbūt tam, jog nepamirštum, kad išaušęs naujas rytas tai galimybė keisti save,savyje,savus ir aplink save. Ir tam, kad nebijotum lietaus. Ir balų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą