Pasimesti su daina

Fortepijonas + lengvas balsas = daina, kurios negali atsiklausyti..

Kaip gera važiuojant namo išgirsti būtent TOKIĄ dainą. 

Pro langą beprotiškai lekiantys vaizdai primena gyvenimą.

Štai, žiūrėk! Tie kartu vienas šalia kito augantys berželiai

primena mane tarp geriausių draugų.

Mes taip pat augome visi kartu.

Visai šalia.

Prie pat lango praskridę paukščiai primena nepamirštamas akimirkas.

Jos buvo tokios gražios, bet tokios trumpos,

kaip tų paukščių skrydis...

Krentančios baltos snaigės, kurios ištirpsta ant lango,

primena buvusius draugus,

kurie atėjo greitai,

tačiau ir išėjo, 

ištirpo kaip tos snaigės, taip pat greitai.

Kai pradedi nepastebėti vaizdo už lango,

pagalvoji, 

jog ir šią akimirką,

kai važiuoji, mąstai apie viską,

kada nors prisiminsi su baisia nostalgija.

Kada nors norėsis rasti tą dainą,

kurios klauseisi tas tris minutes...

Štai ir baigiasi daina...

Iš minčių pažadina žmonių balsai,

kurie rodos tas tris minutes neegzistavo.

Štai ką reiškia,

kai daina turi žodžiais neapsakomą galią...