Verksmas

    Verkė dangus tą dieną. Sunkiais liūdesio lašais. Verkė mama, tėvas, seneliai ir giminės. Verkė didžiulėmis, skruostais riedančiomis džiaugsmo ašaromis. Ašaros kapsėjo ant grindų, lašai ant gatvių ir namų. Tik girdi- kap kap... .Ir štai: šaižus riksmas. Taip rėkia nauja gyvybė atėjusi į šį pasaulį. Ašaros ir džiaugsmas. Džiaugsmo ašaros. Jose skęsta keletą sekundžių trunkančios akimirkos. 
    Greit metai prabėgo. Tėvai pražilo, senelių neliko, duktė užaugo. 
Riksmas, užtrenkiamų durų garsas, ašaros, TYLA. 
Kur gi tas žadėtas lengvas gyvenimas santaikoje ir draugystėje? Kodėl viso to kaina tokia didelė?
    Tėvų ašaros graudino ponią Naktį. Mylima duktė negrįžo. Žadėjo, bet negrįžo. Ir kas galėjo numanyti, kad dėl duktės tiek naktų, viltis, geresnio jos rytojaus, plūduriuos ašarų ežero paviršiuje. 
    Seniai neliko džiaugsmo ašarų, vien širdies garsus kūkčiojimas draskė tėvus.
    
    Tik vienas dangus žinojo tai, kas bus, pravirkęs tądien, kai į pasaulį atėjo jų mylima duktė...